Naujienos

Nors statybos sritis stereotipiškai dažniausiai yra priskiriama vyriškosios lyties atstovams, apdailininkė Gražina Korvičkaitė, baigusi mokslus Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre, teigia: „Tai yra normalu, objektuose dažnai sutinku dirbančias moteris.“

– Kas pastūmėjo pradėti apdailininkės karjerą?

– Iš tikrųjų... net nežinau. Mano draugas panašioje srityje dirba, galvoju – eisiu pasibandyti, o gal patiks. Nesitikėjau, kad taip užsikabinsiu, tad viskas gavosi spontaniškai. 7 mėnesius mokiausi Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre. Gegužės mėnesį buvo lygiai du metai, kaip dirbu apdailininke.

– Kaip jautėtės pirmąją mokymų dieną?

– Pirmą dieną atėjus į Jeruzalės mokymo centrą turėjome daug teorijos. Pripažinsiu, buvo truputį baisu, nes viskas buvo nauja, o dar visi buvo žymiai vyresni. Prasidėjus praktikai, susipažinau su kartu besimokančiais kolegomis, kurie visuomet geranoriškai patardavo ar pabardavo – kaip tėvai. Žinoma, labai padėjo ir Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro mokytojai, kurie buvo tikri savo srities profesionalai. Jie į mane žiūrėjo labai nuolankiai, visada atsakydavo į iškilusius klausimus. Su mokytojais turėjome labai glaudų mokinio-mokytojo ryšį.

– Vadinasi – pasitaikė draugiškas kolektyvas?

– Žinokite, taip. Prisimenu buvo toks menininkas Vilmantas, muzikantas Jonas – toks jau inteligentas (juokiasi). Ir daug kitų, visų net nevardinsiu. Visi buvo mandagūs, pripratau prie kolektyvo... Fainai, žinokite, buvo. Kiekvienas meistras, kuris mokėsi kartu jau buvo kažkur dirbęs, turėjo sukaupęs patirties, tad iš jų mokiausi kasdien. Svarbiausia – jau tiek kantrybės žmonės turėjo, stovi už nugaros ir sako: „Ne, tu ne taip darai, reikia kitaip daryti.“

Nesitikėjau, kad dirbsiu apdailininke. Kaip ir sakiau, teorijos buvau labai išsigandusi, o kai prasidėjo praktinė dalis – turėjome galimybę viską daug lengviau suvokti. Supratau, kad reikia visur dalyvauti, kuo daugiau pamatyti ir išbandyti.

– Kaip šiandien atrodo Jūsų darbo diena?

– 9 valandą važiuoju į darbą. Per dieną apvažiuoju 4 objektus, būna, kad savaitę sėdžiu tik viename objekte. Įmonėje, kurioje aš dirbu – darbuojamės dviese su kolega: aš ir mano darbdavys montuojame bagėtus.

Jis pjauna juos su staklėmis – tai yra detalės iš polimero, poliuretano ir t. t. Tada, kai mes sumontuojame, jis mane palieka savaitei vieną. Tuo metu aš jas glaistau, akrilinu, šveičiu, dažau ir rezultatas būna toks labai jau „WOW“.

Gražina džiaugiasi, kad nepasidavė nustatytiems stereotipams ir išdrįso išbandyti apdailininkės darbus. Šiuo metu buvusi Jeruzalės mokymo centro mokinė džiaugiasi sėkminga apdailininkės karjera.